Pereiti prie turinio

Maras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Maro bakterijos (lazdelės) fluoroscensinėje šviesoje (mikroskopinis didinimas).

Maras – sunki užkrečiama liga, sukeliama Yersinia pestis bakterijų (iki 1967 m. vadinta Pasteurella pestis). Ši liga, kaip manoma, žmonijos istorijoje sukėlė keletą epidemijų ar pandemijų.

Marą sukelianti Yersinia pestis bakterija dažniausiai užkrečia graužikus – juodąsias ir rudąsias žiurkes. Maru žiurkės dažniausiai užsikrečia per blusas. Žmonės maru užsikrečia per blusų įkandimus, fizinį kontaktą su užkrėstais daiktais, nuo kitų maru sergančių žmonių – oro lašeliniu būdu, marui smarkiau išplitus (epidemijos metu) – ir per maistą. Sukėlėjai sporų nesudaro, yra fakultatyviniai anaerobai.

Ligos vystymasis nėra giliai ištirtas, žinoma, kad ligos eiga ir latentinės stadijos trukmė smarkiai priklauso nuo užsikrėtimo būdo, organizmo būsenos bei Yersinia pestis štamo. Latentinė stadija (nuo užsikrėtimo iki simptomų pasirodymo) dažniausiai trunka 3-6 dienas, bet kai kada gali trukti nuo kelių ar keliolikos valandų (užsikrėtus oro lašeliniu būdu ar per blusų įkandimus) iki kelių savaičių. Pagrindinis bakterijų poveikis susijęs su bakterijų išskiriamais toksinais, sukeliančiais audinių nekrozę.

Manoma, kad gali būti ir staigi maro forma, galinti išsivystyti per kelias minutes nuo kontakto su užkratu. Šiuo atveju pirminis susirgimas greičiausiai kyla dėl apsinuodijimo Yersinia pestis išskiriamais toksinais.

Maru susirgusiems žmonėms būna stipraus apsinuodijimo požymiai: svaigimas, karščiavimas, vėmimas, ant liežuvio – storas baltas apnašas, papilkėjusi oda. Kiti požymiai smarkiai priklauso nuo užsikrėtimo būdo: per odą (kontaktą su užkrėstais daiktais) – užsikrėtimo vietoje atsiranda pūslės, kurios vėliau trūksta ir virsta juodais šašais. Buboninė maro forma atsiranda per blusų įkandimus, kyla limfmazgių uždegimas, vystantis ligai, limfmazgiai smarkiai išsiplečia (pavirsta į bubonus), dar vėliau – sutrūksta, išteka pūliai. Užsikrėtus oro lašeliniu būdu, pažeidžiami plaučiai, kyla kosulys, skrepliai būna su krauju. Užsikrėtus per maistą, būna viduriavimas ir vėmimas, išmatos bei vėmalų masė būna kraujinga.

Gydymas susijęs su visiška ligonio izoliacija, gydoma antibiotikais-sulfanilamidais ir specifiniu priešmariniu imunoglobulinu arba serumu, reanimacinėmis priemonėmis, buboninio maro atveju – chirurgiškai.

Maro paplitimas 1970-1998 m.

Maro plitimas nėra giliai ištirtas, tačiau pagrindiniu rizikos faktoriumi laikomas žiurkių paplitimas. Manoma, kad epidemija gali kilti, atsiradus naujam Yersinia pestis štamui: blusos perneša šią bakteriją tarp žiurkių, kurios, neturėdamos šiai bakterijai atsparumo, ima masiškai dvėsti. Staigiai sunykus žiurkių populiacijai, blusos ima kandžioti žmones. Atsiradus tam tikram kiekiui buboniniu maru sergančių žmonių, maras ima sparčiai plisti oro lašeliniu būdu.

Siekiant išvengti maro epidemijos, naikinami graužikai, aptikus maru užsikrėtusių ligonių, jie skubiai izoliuojami, atliekama ligonio aplinkos, drabužių dezinfekcija.

Saugantis užsikrėtimo oro lašeliniu būdu, naudojamos kaukės arba respiratoriai, apsauginė (priešmarinė) apranga. Ligoniai izoliuojami, su jais bendravę, ar įtariami, kontaktais su užkratu žmonės perkeliami į karantino zoną, profilaktiškai gydomi antibiotikais ir vakcinomis. Ligos aptikimo vietovėje skelbiamas karantinas (apribojamas žmonių judėjimas, taikomos sanitarinės priemonės).

Mirusieji nuo maro laidojami tik specialiose laidojimo vietose, kurios privalo būti pažymėtos, vėlesnis patekimas į šias vietas griežtai apribotas.

Ankstesnes žinomų ar įtariamų laidojimų vietas kasinėti, tyrinėti ar į jas patekti leidžiama tik su sanitarinių įstaigų leidimais ir kontrole.

Maro gydytojas. 1656 m. Paulus Fürst vario raižinys

Keletas didelių maro pandemijų palietė didelę dalį pasaulio gyventojų bei smarkiai paveikė žmonijos istoriją. Europos istoriją ypač paveikė XIV a. juodoji mirtis – buboninio maro pandemija, pratrūkusi 1347–1351 m. Jos metu išmirė trečdalis Europos gyventojų, t. y. apie 34 milijonus žmonių.

Kada maras prasidėjo Lietuvoje, tikslių žinių nėra, tačiau manoma, kad jis šalies teritorijoje jau siautė XIII a. Anot Kraševskio, 1419–1710 metų laikotarpiu būta 22 marų. Dr. Bagdonavičiaus duomenimis, vien XVI a. siautė 14 epidemijų. Daugiausia aukų nusinešusios epidemijos buvo Didžiojo Šiaurės karo maras 17101711 m., per kuriuos Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo trečdaliu. Maro epidemijos įkarštyje žmonės nespėdavo laidoti lavonų, todėl jie gulėdavo namuose, gatvėse ir kiemuose.[1]

Kadangi tuo metu nebuvo priemonių tiksliai diagnozuoti ligas, o liudininkų pranešimai nėra vienareikšmiai, negalima tiksliai teigti, kad tuometinis maras tikrai buvo toks kaip jį suprantame dabar, t. y. sukeltas Yersinia pestis. XIX a. buvo identifikuota Yersinia pestis bakterija, kuri susieta su šiomis epidemijomis. 1907 m. Indijoje užfiksuota paskutinė maro epidemija.

Manoma, kad paskutiniais amžiais maro epidemijų tikimybė yra gerokai sumažėjusi dėl ilgainiui išsivysčiusio paveldimo imuniteto maro bakterijoms, geresnių medicininių, sanitarinių ir antiepideminių sąlygų. Yra ir alternatyvių teorijų, kurios teigia, kad Viduramžiais kilusios epidemijos galėjo būti sukeltos Ebolos ar kito panašaus viruso.