Pereiti prie turinio

Drohičinas (Lenkija)

Koordinatės: 52°24′00″ š. pl. 22°39′00″ r. ilg. / 52.40000°š. pl. 22.65000°r. ilg. / 52.40000; 22.65000 (Drohičinas (Lenkija))
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Drohičinas
lenk. Drohiczyn
      
Kosciuškos skveras
Drohičinas
Drohičinas
52°24′00″ š. pl. 22°39′00″ r. ilg. / 52.40000°š. pl. 22.65000°r. ilg. / 52.40000; 22.65000 (Drohičinas (Lenkija))
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis Semiatyčių apskritis
Gyventojų (2008) 2 075
Plotas 15,69 km²
Tankumas (2008) 132 žm./km²
Pašto kodas PL 17-312
Tinklalapis www.drohiczyn.pl

Drohi̇̀činas [1] (lenk. Drohiczyn) – miestas rytų Lenkijoje, 40 km į pietvakarius nuo Bielsko, Bugo dešiniajame krante, Drohičino aukštumoje. Yra Aukštoji kunigų seminarija. Mieste įsikūręs Drohičino dekanatas ir Drohičino vyskupija. Mieste veikia nedidelės medienos ir žemės ūkio produktų apdirbimo įmonės. Kasmet vyksta Drohičino miesto dienos.

Pilies kalnas prie Vakarinio Bugo upės
Drohičino katedra

Nuo V a. pr. m. e. iki XI a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai.[2][3] Dabartinio miesto vietoje jau VI a. buvo gyvenvietė. Manoma, kad apie 1038 m. buvo pastatyta pilis. 10441046 m. iš kunigaikščio Kazimiero I Atnaujintojo mainais už karinę pagalbą gyvenvietę perėmė kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis. Pirmą kartą gyvenvietė paminėta 1060 m. kaip jotvingių sostinė, prekybos centras. 1142 m. gyvenvietė atiteko kunigaikščiui Vsevolodui II. 1194 m. įvyko Drohičino mūšis tarp Mazovijos ir Kijevo Rusios bei jotvingių.

Nuo XIII a.XIV a. iki 1513 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai.[4][5] XIII a. iki 1238 m. priklausė Haličo-Volynės kunigaikštystės, Berestijos kraštui. XIII a. įkurta Drohičino Šv. Trejybės parapija. 12091227 m. priklausė Lešekui Baltajam. Nuo 1230 m. priklausė Konradui I Mazoviečiui, kuris 1247 m. čia įkurdino Dobrynės ordiną. 1241 m. gyvenvietę sudegino Batijaus kariuomenė. Nuo 1238 m. Danieliaus Haličiečio rezidencija, jis 1254 m. rugpjūčio 6 d. gyvenvietėje ir karūnavosi. 1248 m. gyvenvietę užpuolė jotvingiai. 1260 m. gyvenvietę nusiaubė totoriai vadovaujami vado Burundajaus. 1264 m. gyvenvietė atiteko Levui Danilovičiui. 1274 m. gyvenvietė atiteko Ldk Traideniui.

1357 m. kunigaikštis Algirdas perdavė gyvenvietę kunigaikščiui Kęstučiui. 1380 m. miestą nusiaubė kryžiuočiai. 1382 m. gyvenvietę užėmė Mazovijos kunigaikštis Janušas I Senasis. 1384 m. kunigaikštis Jogaila perdavė gyvenvietę kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. 1390 m. Jogaila atėmė gyvenvietę iš Vytauto Didžiojo ir perdavė ją Janušui I Senajam, kuriam ji priklausė iki 1392 metų. 1392 m. Jogaila finansavo pirmosios medinės bažnyčios statybas. 1394 m. kryžiuočiai nusiaubė gyvenvietę ir jos apylinkes.

1405 m. gyvenvietė vėl atiteko Vytautui Didžiajam. 1432 m. atiteko Švitrigailai. 14361520 m. apskrities centras. 1440 m. po Žygimanto Kęstutaičio mirties gyvenvietė atiteko Boleslavui IV Varšuviečiui. 1444 m. Kazimieras Jogailaitis nusipirko gyvenvietę už 6,000 grošių. 1494 m. lapkričio 23 d. karalius Aleksandras Jogailaitis davė leidimą Šv. Barboros cerkvės statyboms. 1498 m. spalio 4 d. karalius Aleksandras Jogailaitis suteikė gyvenvietei miesto teises ir Drohičino miesto herbą.

1514 m. gautas leidimas statyti tiltą per Bugo upę. 1520 m. miestas tapo Abiejų Tautų respublikos, Palenkės vaivadijos sostine. Čia plėtoti amatai, pastatytas uostas. Nuo 1569 m. iki 1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijos valdose. 1580 m. buvo 320 namų ir 2,000 gyventojų. 1601 m., 1631 m., 1637 m. mieste buvo kilę gaisrai. Nuo XVII a. švietimo centras, čia įsteigta jėzuitų kolegija ir kt. mokyklos. Apie 1626 m. įkurta Drohičino Šv. Mykolo parapija. Švedų tvano metu 1656 m. miestą nusiaubė totoriai, 1657 m. Transilvanijos kunigaikščio Jurgio II Rakočio kariuomenė, miestas smuko ir nebeatsigavo bei prarado 68% miesto gyventojų. Iš 380 namų liko tik 80. 1661 m. jėzuitai įkūrė mokyklą. 1662 m. mieste gyveno 680 gyventojų.

1709 m. pastatyta Drohičino Šv. Trejybės katedros bazilika. 1747 m. pastatyta nauja jėzuitų mokykla. 1775 m. mieste gyveno 2000 gyventojų. 1795 m. miestas padalytas: dešiniakrantė dalis atiteko Prūsijai, kairiakrantė – Austrijai. Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. 1792 m. pastatyta Drohičino Šv. Mykolo cerkvė. 1799 m. mieste gyveno 984 žmonės, iš kurių 37 žydai. 1805 m. gegužės 27 d. mieste kilo gaisras, kurio metu sudegė 175 namai, rotušė ir bazilijonų bažnyčia. 18071842 m. priklausė Rusijos imperijos, Balstogės sričiai, 18421914 m. Gardino gubernijai. 18081842 m. miestas buvo Balstogės srities centras. 1844 m. kairiakrantėje miesto pusėje buvo tik 30 namų. 1857 m. buvo 835 gyventojai. 1863 m. kairiakrantė miesto dalis prarado miesto teises. XIX a. pabaigoje Drohičinas priklausė Bielsko apskričiai.[6]

Nuo 1914 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijos Oberosto sričiai. 19191939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. 1919 m., atsikūrus Lenkijos valstybei, miestas vėl sujungtas. 1939 m. rugsėjo 27 d. miestą užėmė Tarybų Sąjunga. 19391941 m. priklausė Tarybų Sąjungos, Baltarusijos TSR. 1940 m. sovietai nugriovė visus pastatus, kurie buvo 800 m pločio ruože nuo Bugo upės. 19411944 m. priklausė Trečiojo reicho, Balstogės sričiai. 1944 m. rugpjūčio 1 d. miestą užėmė Raudonoji armija. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. 19451999 m. priklausė Balstogės vaivadijai. Nuo 1991 m. vyskupijos centras. 1999 m. birželio 10 d. mieste lankėsi popiežius Jonas Paulius II.

Tautinė sudėtis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1921 m. gyveno 1 972 žmonės:[7]

  • Lenkai – 59% (1 165);
  • Žydai – 34,8% (687);
  • Gudai – 5,7% (114);
  • Kiti – 0,3% (6).

1897 m. gyveno 1 707 žmonės:[8]

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šv. Trejybės bažnyčia
  • Piotr Bunar, Stanisław A.Sroka „Słownik Wojen, Bitew i Potyczek w Średniowiecznej Polsce”, wyd. Uniwersitas, Kraków 2004, s. 42.
  • K. Kwiatkowski, Drohiczyn n. Bugiem jako miejsce stykania się wpływów rusko-bałtyjsko-polskich (XII–XIV w.), [w:] Zeszyty Naukowe Studenckiego Koła Naukowego Historyków Uniwersytetu w Białymstoku, red. R. Poniat, Białystok 2003, s. 71.
  • Stanisław Szczur „Historia Polski”, Wyd. Literackie, Kraków 2002, s. 243.
  • J. K. Kochanowski, Codex diplomaticus et commemorationum Masoviae generalis, Warszawa 1919, s. 421–422.
  • Nowy Kodeks Dyplomatyczny Mazowsza, t. II, dokumenty z lat 1248–1355, opr. S. Kuraś i I. Sułkowska-Kurasiowa, Wrocław 1989, s. 252.
  • M. Radoch, W sprawie daty nadania przez Władysława Jagiełłę ziemi drohickiej księciu mazowieckiemu Januszowi I, [w:] Szkice z dziejów kolonizacji Podlasia i Grodzieńszczyzny od XIV do XVI wieku, Olsztyn 2002, s. 11-20.
  • T. J. Lubomirski, Kodeks Dyplomatyczny Księstwa Mazowieckiego, Warszawa 1863, s. 111–113; Biblioteka PAN Kórnik, rkp. 203, k. 178-178v.
  • Kronika Wiganda z Marburga, wyd. E. Raczyński, Poznań 1842, s. 353.
  • Rachuba A., Konfederacja Kmicicowska i Związek Braterski wojska litewskiego w latach 1660–1663, Warszawa 1989